Bramsas. Vagneris. Brukneris

Dalyvauja:
Mina-Lisa VERELA (sopranas)
Liepojos Simfoninis orkestras
Dirigentas Andris POGA

Programoje:

I dalis

Johanas BRAMSAS (1833-1897) Tragiška uvertiūra

Richardas VAGNERIS (1813-1883) Vesendonk giesmės

            I. Angelas
            II. Stovėk ramiai! 
            III. Šiltnamyje
            IV. Skausmai
            V. Svajonės

II dalis

Antonas BRUKNERIS (1824-1896) 
Simfonija“Nulinė”

            I.   Allegro
            II.  Andante
            III. Scherzo: Presto
            IV.  Finale: Moderato

Viename koncerte susitiks trys  XIX a. antrosios pusės žymiausi kompozitoriai, kurių muzikai būdingos spalvingos harmonijos, sudėtingos melodijos ir stiprios emocijos. Šie autoriai turėjo reikšmingos įtakos tolimesnei simfoninės muzikos raidai– Johanas Bramsas, Richardas Vagneris ir Antonas Brukneris.

Prie Liepojos Simfoninio orkestro pulto stos Andris Poga, savo ruožtu koncerto ypatinga viešnia bus suomių sopranas Mina-Lisa Verela.

MINA-LISA VERELA

“Mina-Lisa Verela šiuo metu yra vienas daugiausiai žadantis dramatinis sopranas, reguliariai koncertuojanti vis garsesnėse operos scenose”, 2022 metais apie ją rašė vokiečių leidinys “Opernmagazin”. Jos gražus balsas, kurios grožis atsiskleidžia aukštose natose, išauga iki neįveikiamo garsumo ir gilumo”.

Suomių soprano atliekamos solo partijos susilaukė kritikų ir publikos pelnyto. Pavyzdžiui, Izoldos vaidmuo Vagnerio monumentiškoje operoje “Tristanas ir Izolda” su Los Andželo  Filharmonijos orkestru ir dažytojos vaidmuo Lidijos Šteierės naujausiame Richardo Štrauso operoje “Moteris be šešėlio” pastatyme, įkūnytame kartu su Berlyno filharmonijos muzikantais, vadovaujant Kirilui Petrenko, garsiajame Baden Badeno “Festspielhaus”.

2021 metais Izoldos vaidmenį Verela atliko ir BBC Proms festivalyje Londono Karališkajame Alberthole. Koncertą tiesiogiai transliavo BBC Radijo 3.

Kaip vertina kritikai, ji “užburia savo lyrišku tembru ir dinamine pilnatve”.

RICHARDAS VAGNERIS (1813-1883)
Vesendonk giesmės (1857–1858)

Richardas Vagneris buvo vienas ryškiausių XIX amžiaus vokiečių kompozitorių, pelnęs pasaulinę šlovę ir pripažinimą ne tik dėl savo sukurtų operų, bet ir dėl to, kad pats rašė libretus savo operoms bei dėl savo teorinių požiūrių į muziką ir dailę, kuriuos jis įgyvendino savo kūryboje. Jis laikomas vienu didžiausių XIX amžiaus operos meno reformatorių, plėtojusiu muzikinės dramos teoriją kaip vieningą meno kūrinį, kuriame muzika, libretas, sceninis veiksmas ir spektaklis yra organiškai susieti.

1842 metais Vagneris išvyko į Drezdeną, kur įvyko operų „Rienci“, “Skrajojantis olandas”, „Tanheizeris ir dainų karai Vartburgo pilyje“ premjeros. Čia jis taip pat parašė operą „Lohengrinas“, tačiau Drezdeno opera atsisakė ją statyti. Dar kurdamas šią operą, Vagneris įsitraukė į kairiųjų politinę veiklą. Po 1849 m. gegužės mėnesio sukilimo Drezdene, kuriame Vagneris dalyvavo, buvo išduotas jo arešto orderis, ir jis pabėgo į Šveicariją.

Pirmaisiais metais Šveicarijoje Vagneris aktyviai rašė kelis teorinius darbus, tęsė Drezdene pradėto ciklo „Nibelungų žiedas“ libretų kūrimo darbus ir pradėjo kurti šio ciklo muziką, tačiau sustabdė juos dėl kitų projektų.

1850-ųjų viduryje Vagneris susižavėjo vokiečių filosofo Arturo Schopenhauerio idėjomis. Tuo metu jam finansinę pagalbą suteikė pirklys Oto Wesendonckas, su kurio žmona Matilda kompozitorius užmezgė romaną. Nauji santykiai ir Schopenhauerio idėjos įkvėpė Vagnerį sukurti libretą ir muziką operai „Tristanas ir Izolda“, kurios siužetas paremtas viduramžių vokiečių romantinėmis legendomis.

Sukūręs penkių dainų ciklą „Vesendonk giesmės“ pagal Matildos Vesendonck eilėraščius, Vagneris išlaikė romantišką stilių, atspindintį meilės, ilgesio ir gamtos grožio temas. Dainoms būdingos išraiškingos melodijos, turtinga harmonija ir įspūdinga orkestruotė.

Šias dainas Vagneris parašė dirbdamas operoje „Tristanas ir Izolda“, o dainoje „Svajonės“ galima išgirsti muzikinius motyvus, kurie vėliau buvo plėtojami meilės duete antrajame operos veiksme.

Vagnerio „Vesendonk giesmės“ laikomas vienu svarbiausių jo vokalinių kūrinių ir yra mėgstamas tiek dainininkų, tiek klausytojų.

JOHANAS BRAMSAS (1833-1897)
Tragiškoji uvertiūroje (1880)

Johanas Bramsas dar vienas žymus XIX a. simfonistas. Jo muziką apibūdina melodingumas, spalvinga harmonija ir gilios emocijos, taip pat pagarba klasikinėms tradicijoms, kartu įtraukiant romantizmo laikmečio inovatyvias tendencijas. Bramso Tragiškoji uvertiūroje išlaikytas dramatiškas ir susirūpinimo kupinas stilius. Uvertiūrą apibūdina tamsios ir paslaptingos harmonijos, atspindėdama kovą tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, taip pat žmogaus likimo neišvengiamumo.

Vienas ryškiausių jo kūrinių yra “Tragiška uvertiūra”. Ji atsirado tuo metu, kai kompozitorius kūrė kitus kūrinius, tarp jų ir Akademinio festivalio uvertiūrą. Įdomu tai, kad šie du kūriniai buvo sukurti beveik vienu metu, tačiau gana skirtingi savo emocine prigimtimi – Akademinės šventės uvertiūra yra iškilminga ir džiugi, o Tragiška uvertiūra atspindi gilų liūdesį ir dramatiškumą. Kartu jis nėra susijęs su konkrečiais programiniais įvykiais. Pats kompozitorius kadaise šiuos skirtumus paaiškino labai lakoniškai: “Vienas juokiasi, kitas verkia”.

Tiesą sakant, Akademinio festivalio uvertiūra yra kompozitoriaus muzikinis įvertinimas Vroclavo universitetui už tai, kad jis suteikė jam filosofijos daktaro garbės laipsnį. Deramai išreikšdamas didžiulę padėką, jis išmetė studento kepuraitę į orą, o dr. Bramsas užsidėjo filosofinę skrybėlę, suraukė antakius ir įdėmiai pažvelgė į rimtus muzikinius dalykus.

ANTONO BRUKNERIO (1824-1896)
„Nulinė“ simfonija (1869)

Koncerto programą vainikuos austrų kompozitoriaus Antono Bruknerio, kurio simfonijos dar vadinamos romantizmo muzikos paskutinio etapo simbolių didenybės linija spalvingomis harmonijomis. Retai skambanti „Nulinė“ simfonija yra rudeniškai nuspalvintas šedevras, mus nukeliantis į įtikėtinų iliuzijų pasaulį.

Skirtingai nuo daugelio kitų kompozitorių, daugumą svarbių savo kūrinių Brukneris parašė antroje gyvenimo pusėje: Pirmoji simfonija buvo baigta 1866 m., o premjera įvyko 1868 m.; Antroji simfonija buvo baigta 1872 m., o premjera įvyko 1873 m. Vienoje. Tarp jų – simfonija d-moll.

Brukneris praleido 9 mėnesius dirbdamas prie šio kūrinio, baigdamas jį 1869 m. pabaigoje. Iš pradžių jis pavadino kūrinį Simfonija Nr. 2 ir pateikė jį nuolatiniam Vienos filharmonijos dirigentui Oto Dessoffui peržiūrėti. Po to Brukneris visiškai pašalino darbą iš svarstymo.

Tačiau, kai Brukneris baigė tai, kas dabar žinoma kaip jo antroji simfonija, kūrinys buvo pavadintas „Simfonija Nr. 3“, bet kai 1873 m. gruodžio mėn. baigė kitą simfoniją, ji buvo pavadinta Simfonija Nr. 3, o ankstesnis kūrinys buvo pavadintas iš naujo kaip 2. simfonija. Dessoffo recenzuota simfonija buvo paduota į stalčių ir pamiršta.

1895 m., kai Brukneris persikėlė gyventi į mažesnes patalpas, jis peržvelgė savo darbą ir atrado šios simfonijos, kurią parašė prieš 25 metus, partitūrą. Jis nesunaikino partitūros, o per partitūrą parašė atmetimo žodžius, taip pat „nulio“ simbolį Ø, tris kartus į partitūrą ir būtent nuo to kūrinys žinomas kaip „Nulinė“ simfonija.

Šios atgimusios simfonijos pirmasis pasirodymas įvyko praėjus 28 metams po Bruknerio mirties.